2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Mitai apie autoimunines ligas ir ką gali pasiūlyti homeopatija



Praėjusį kartą aptarėme, kas yra uždegimas, kaip jis susijęs su autoimuniškumu ir kokios galimos jo priežastys. Taip pat sužinojom, kad ne viską mūsų organizme lemia genetika ir netgi, kad genus galima 'įjungti' ir 'išjungti', taip nulemiant jų išraišką. Apibendrinant galima sakyti, jog ieškodami sprendimų, kaip išsaugoti sveikatą esant genetiniam polinkiui į autoimuniškumą arba kaip ją susigrąžinti, jei autoimuniškumas jau išsireiškė, pirmiausia turime galvoti apie tai, kaip:

1. Suvaldyti uždegimą organizme, t.y.:

    a) Išgydyti žarnyno pralaidumą;
    b) Išvalyti organizmą nuo toksinų;
    c) Išgydyti chroniškas infekcijas;
    d) Atsisakyti netoleruojamų maisto produktų ir kaip įmanoma sumažinti aplinkos alergenus;
    e) Pamaitinti organizmą trūkstamais vitaminais ir mikroelementais;
    f) Išgydyti praeities traumas ir suvaldyti stresą.

 2. Atstatyti jau pažeistų organų funkciją - kiek tai įmanoma.

Visus šiuos gydymo aspektus aptarsime po truputį ateities įrašuose. Bet pirmiausia sugriaukim populiarius mitus apie autoimunines ligas.

Mitai apie autoimmunines ligas ir jų gydymą


1 Mitas: Autoimuninės ligos yra neišgydomos. Tai buvo pirma 'naujiena', kurią išgirdau, kai gavau savo diagnozę. Tik man tai buvo pasakyta ne tiesiogiai. Kai paklausiau gydytojo, kiek laiko reiks gerti jo išrašytus vaistus, jis šaltu veidu, be jokių emocijų atsakė: 'Visą likusį gyvenimą'. Jokio paiškinimo, jokio palaikymo, tik robotiškas patikrinimas, receptas, atsakymas, pinigų paėmimas ir viso geriausio. O kaip man toliau gyventi?

Šiandien aš žinau, kad tai daugelio pacientų patirtis. Daugelis priima savo likimą, susitaiko su tuo, ką gydytojas pasakė, nes gydytojas juk žino. Bet ar tikrai? Ar tikrai gydytojai žino viską, net ir savo siauroje specializacijoje? Kaip ir daugelis, mano gydytojas buvo įsitikinęs, kad genetika nulėmė mano ligą, tad jo požiūriu, kažką pakeisti bus neįmanoma. Tačiau šiandien mes žinome, kad genetika nelemia visko, kad daug kas priklauso nuo aplinkos - ji sudaro sąlygas genetikai pasireikšti arba ne. Ir priešingai nei su genetika, mes galim pakeisti savo aplinką - tiek vidinę, tiek išorinę.

2 Mitas: Jūsų simptomai niekur nedings be vaistų. Tada, kai klausiau gydytojo apie vaistus, taip pat paklausiau jo ką galėčiau padaryti, kad padėčiau sau, kad vaistų bent jau mažiau reikėtų. Jo nuomonė buvo vienareikšmė: 'Nieko. Gerk vaistus.' Dauguma gydytojų nesidomi 'alternatyviais' gydymo būdais, tokiais kaip tinkama mityba, relaksacija, ir pan. Jų ginklas 'gydant' ligas yra vienas - vaistai. Ir kai 'gydomos' autoimuninės ligos tie vaistai gali būti labai stiprūs, su baisiais pašaliniais efektais. Dažnai pacientui liepiama tiesiog su tuo susitaikyti, o neretai vaistų pašaliniams efektams sumažinti išrašomi dar kiti vaistai. Taip ir prasideda negalavimų ir jų slopinimo grandinė, kurią vargu ar kas gali pavadinti gydymu.

Manęs toks 'gydymas' niekad netenkino. Aš visad kažkur viduje žinojau, kad turi būti kitas būdas. Tokia jau aš esu, kad jei atsakymas manęs netenkina, aš ieškau kito atsakymo. Nemoku aš priimti autoritetų, jų nepatikrinusi. Man labiau patinka atrasti savo tiesą, nei susitikyti su kažkieno primesta. Taip prasidėjo mano kelionė į 'alternatyvius' gydymo būdus. Ir šiandien aš galiu pasakyti, kad cheminiai vaistai nėra vienintelis būdas sau padėti. Taip, kartais jų reikia. Aš neneigiu, kad ir jie turi savo vietą. Tačiau tai neturėtų būti pirmoji ir vieninelė gydymo priemonė. Daugeliu atveju, ypač jei liga yra pirminėse stadijose, vaistų galima išvengti, ir, kaip mano patirtis rodo, net juos pradėjus vartoti, su tinkama pagalba, galima pamažu jų atsisakyti.

3 Mitas: Gydant autoimunines ligas cheminiais vaistais, jų pašaliniai efektai yra minimalūs ir nereikšmingi. Deja deja... Kas ilgą laiką vartoja cheminius vaistus puikiai žino, kad kartais jų pašaliniai efektai gali būti baisesni už pačią ligą. Man dirbtiniai hormonai sureguliavo kraujo rezultatus, tačiau pašalinis jų poveikis buvo liūdnas ir skaudus. Aš tą poveikį supratau tik atsisakiusi vaistų, nors tai padariau per ilgą laiką, pamažu, ir su pagalba. Tik vaistams pasišalinus iš organizmo aš supratau, kad dėl jų buvau emociškai 'atbukusi' - buvau tarsi robotas, tarsi atskirta nuo savo emocijų, negalėjau jų nei išjausti, nei išreikšti. Kai tai supratau, jaučiausi, tarsi iš manęs kas būtų atėmęs kelerius metus mano gyvenimo, iš manęs ir iš mano šeimos. Tokie dalykai kraujo tyrime neatsispindi, bet labai paveikia mūsų gyvenimą.

Tad ar galima sakyti, kad vaitų pašaliniai efektai nėra svarbūs? Faktas yra tas, kad niekas, net jūsų gydytojas, nežino, kaip jūsų organizmas sureaguos į vaistus. Jūsų organizmo individuali reakcija nebūtinai bus įrašyta vaisto pašalinių efektų sąraše (beje, visiems vartojantiems vaistus rekomenduoju jį perskaityti). Dažnai jūsų gydytojas ir nepripažins, kad tai reakcija į vaistus. Kartais, kaip mano atveju, jūs ir pati nesuprasit kas vyksta. Cheminiai vaistai VISADA turi pašalinį poveikį. Autoimuninių ligų atveju, jie ne gydo ligą, o tik slopina jos simptomus. O nuslopinti simptomai visada randa kitą kelią priminti apie sutrikimą jūsų organizme. Dažnai tas kelias būna dar gilesnis sutrikimas.

4 Mitas: Pagalbiniai ir alternatyvūs gydymo būdai yra tik placebas. Kaip jau minėjau, dažnai gydytojai nesidomi alternatyviais gydymo būdais, mat, anot jų, jie remiasi tik mokslu įrodytais metodais. Deja, dažnai jų pačių mokslinės žinios apsiriboja tik jų siaura sritimi. Manau, nereikia būti mokslininku, jog suprastum, jog maistas veikia mūsų sveikatą. Bet čia juk dietologo darbas, ar ne? Arba, kad toksinai tikrai nepadaro mūsų sveikesniais. O čia jau toksikologo sritis? Kad alergijos mus veikia neigiamai, tai jau turbūt sužinotume iš alergologo.

Keista, kad net 21-am amžiuje šiuolaikinė medicina vis dar skirsto žmogaus organizmą į organus ir sistemas kiekvienai iš jų priskirdama vis kitą specialistą. Tad neretai autoimunine ar kita chroniška liga sergantis žmogus yra siuntinėjamas nuo vieno gydytojo pas kitą, kol atrandama, kas su juo negerai, patvirtinama diagnozė ir parenkamas 'gydymas'. Tai gali užtrukti metų metus. Deja, netgi 'gydymas' teatsižvelgia tik į labiausiai nukentėjusią kūno sistemą. Jis neapima viso organizmo. Na, nebent jums išrašo imuninę sistemą slopinančių vaistų. Tada jau 'gydomas' (ar naikinamas?) visas organizmas.

Nežinau, kaip jums, bet man labai keista, kai vis dar vengiama pripažinti, kad viskas, kas vyksta mūsų viduje ir viskas, kas pasiekia mus iš aplinkos, turi poveikį mūsų savijautai; kad vengiama atsižvelgti į paciento mitybą bei gyvenimo būdą; kad dažnai nepripažįstama pagalbinių terapijų reikšmė. Vėlgi kalbu iš savo ir savo klientų patirties - pagalbiniai ir alternatyvūs gydymo būdai (tokie kaip dieta, homeopatija, osteopatija, akupunktūra, žolinė medicina, joga, meditacija ir pan.) yra labai svarbūs organizmo balansui išlaikyti ir sugrąžinti. Jie gali padėti ne tik sumažinti ligos simptomus, bet ir iš esmės subalansuoti visą organizmą bei pašalinti priežastis, dėl kurių liga išsivystė. Bet svarbiausia, kad alternatyvios terapijos gali sugrąžinti pasitikėjimą savimi ir savo kūnu. Kai žmogus gauna viltį ir galimybę dalyvauti savo sveikime, kai atsakomybė sugrįžta į jo rankas, jis gali vėl pajusti savo galią, kurią liga galbūt buvo iš jo atėmusi.

Taigi, mano nuomone svarbu suprasti, kad būdų padėti sau yra ir jų yra daug. Ko gero sunkiausia yra surasti savo būdą, savo terapiją. Dažnai yra patariama pasikliauti savo instinktu. Bet turbūt dar dažniau žmogus pasirenka, tai apie ką tuo metu išgirsta, kas ką jam rekomenduoja, ar pan. Taip atsitiko ir su manimi. Kai pradėjau savo kelionę, pirmiausia susidomėjau sveika mityba. Belankydama mitybos kursus 'Naturopatinės Medicinos Koledže' apsilankiau įvairiuose seminaruose apie mitybą, žolininkystę, osteopatiją, bei homeopatiją. Homeopatija mane patraukė, kaip išsamiausia medicinos sistema, galinti pasiūlyti platų gydymo spektrą. Nusprendžiau ją studijuoti ir kartu pradėti homeoptinį gydymą, kuris tebesitęsia iki šiol, kaip ir mano domėjimasis kitomis alternatyvios medicinos šakomis. Tad ką gi homeopatija gali pasiūlyti pacientei su autoimunine liga?

Ką gali pasiūlyti homeopatija?


Pirmiausia, įsiklausymą ir išklausymą. Homeopatas skiria klientei apie 1,5 val, kad išgirstų viską apie jos ligą - nuo ligos pradžios iki dabartinės situacijos. Siekiama ne tik sužinoti objektyvius faktus apie ligą, bet ir suprasti kaip ta liga paveikė būtent šią pacientę, išgirsti jos subjektyvų ligos patyrimą. Tai yra galimybė visiškai atsiverti ir būti išklausytai saugioje konfidencialioje aplinkoje, be jokio teisimo ar vertinimo. Dažnai žmogus tai patiria pirmą kartą nuo ligos pradžios. Gijimas prasideda tada, kaip būname išklausyti ir suprasti. Tai ypač svarbu Hašimoto ligos pacientėms, kurių saviraiškos funkcija paprastai būna užslopinta.

Antra, homeopatas atlieka išsamią ligos ir jos istorijos analizę. Homeopatinės konsultacijos metu visada klausiama apie pacientės ligų istoriją, pradedant jos mamos nėštumu, gimdymu ir tęsiant persirgtų ligų, patirtų fizinių ar emocinių traumų, operacijų, vartotų vaistų ir pan. chronologija. Atsižvelgiama ir į pacientės genetiką, t.y. pagrindines chroniškas tėvų, senelių, bei brolių ir seserų ligas. Visa ši informaciją padeda suprasti kas galėjo paskatinti ligos atsiradimą, atrasti jos priešistorę ir šaknis, įvertinti kas ligą palaiko esamu metu ir nuo ko geriausia pradėti ją gydyti.

Trečia, homeopatas parenka individualų ligos gydymą. Homeopatų arsenale yra daug įvairių gydymo metodų ir apie 3500 homeopatinių vaistukų. Homeopatijos galimybės labai plačios. Vis dar yra vykdomi tyrimai ir diskutuojama ar homeopatija gali paveikti genų išsireiškimą. Kai kurie tyrimai yra daug žadantys, kiti ne tokie pozityvūs. Tačiau, net jei homeoptiniai preparatai negali deaktyvuoti autoimuniškumo genų, tinkamai parinkti jie gali sumažinti tendenciją sirgti tam tikromis ligomis, tuo pačiu sumažindami galimybę tą tendenciją perduoti ateities kartoms. Taipogi homeopatija gali padėti subalansuoti emocijas, sumažinti uždegimą, numalšinti infekcijas, pastiprinti ar netgi atstatyti organų funkcijas, padėti organizmui geriau detoksikuotis bei įsisavinti vitaminus ir mikroelementus, ir netgi pakeisti žarnyno mikroflorą. Homeopatinės analizės metu nusprendžiama į ką svarbiausia susikoncentruoti esamu metu ir parenkamas individualus, tik tai pacientei pritaikytas gydymas.

Na ir ko gero svarbiausia yra tai, kad homeopatija dirba kartu su jūsų kūnu, o ne prieš jį. Homeopatiniai vaistukai yra gaminami iš natūralių medžiagų (augalų, gyvūnų, ar mineralų), jie nėra toksiški ir nesukelia pripratimo. Jie neslopina ligos simptomų, bet stiprina organizmą, padėdami jam susibalansuoti ir išsigydyti pačiam. Tad homeopatija yra tinkama visiems, net besilaukiančioms moterims ir kūdikiams. Homeopatiniai vaistukai gali būti vartojami kartu su cheminiais vaistais, kaip dažnai ir būna pradžioje, kol organizmas sustiprėja ir vaistų galima atsisakyti. Žinoma, homeopatijos poveikis būna kur kas efektyvesnis, jei tuo pačiu yra pašalinamos ligą palaikančios priežastys, pvz. gliutenas ar kiti toksinai. Suderinus homeopatiją su dieta bei gyvenimo būdo pokyčiais gydymas gali būti efektyvesnis, o rezultatai greičiau pasiekiami.

Taigi, homeopatija skirta ne tik ūmių ligų gydymui. Kad ji būtų veiksminga, nereikia net ligos diagnozės - juk viską pasako jūsų individualūs simptomai. Ateity norečiau pristatyti vis daugiau pavyzdžių kaip homeopatija gali padėti chroniškų susirgimų atvejais, o tuo pačiu aptarti kokie gyvenimo būdo pokyčiai prisideda prie sveikatos palaikymo. Tad iki kitų susirašymų. Klausimus rašykite į komentarus :)

Šilto ir smagaus jums paskutiniojo vasaros mėnesio!

2016 m. liepos 6 d., trečiadienis

Autoimuniškumo priežastys

Praėjusį kartą rašiau, kad Hašimoto tiroiditas tai ne tik skydliaukės susirgimas. Tai skydliaukės uždegimas dėl organizmo autoimuninės reakcijos, kuri ima naikinti skydliaukę, suardo jos audinius ir funkciją. Taigi tai ne skydliaukės, o imuniteto, t.y. viso organizmo liga, todėl koncentravimasis tik į skydliaukės gydymą norimų rezultatų neduos.

 Autoimuniškumas ir uždegimas


Kaip jau minėta, autoimuniškumas, tai organizmo ataka prieš patį save, kai organizmas pats savęs nebeatpažįsta ir ima pats save naikinti. Viename žmoguje ta ataka gali atsistukti prieš skydliaukę. Tada turim Hašimoto tiroiditą ar Greivso ligą. Kitame žmoguje antikūniai gali atakuoti plonąją žarną ir sukelti celiakiją. Dar kitame, odą ir sukelti žvynelinę arba sąnarius ir pasireikšti reumatoidiniu artritu, ir t.t. Priskaičiuojama virš 80 autoimuninių ligų ir manoma, kad jų yra dar daugiau. Dažnai jos pasireiškia panašiais simptomais, tad tikslią diagnozę duoti sunku. Be to, neretai išsivysčius autoimuniškumui jis paveikia kelis organus, sukeldamas kelias ligas. Tipiški autoimuniškumo simptomai yra nuovargis, silpnumas, įvairūs skausmai, nevaldomas svorio augimas ar kritimas, nemiga, karščio ar šalčio netolaravimas, virškinimo rutrikimai, sausumas (odos, akių, burnos), taip pat nesugebėjimas susikoncentruoti, prasta atmintis, ir pan. Viso to priežastis - chroniškas sisteminis (viso organizmo) uždegimas.

Sveikos imuninės sistemos funkcija yra apsaugoti mus nuo infekcijų ir virusų. Tai ji daro gamindama antikūnius ir sukeldama organizme uždegimą, kuris 'išdegina' nepageidautinus įsibrovėlius ir išgydo infekciją. Uždegimas, tai sveika mūsų imuninės sistemos reakcija į problemą, kurią reikia pašalinti. Jis pasireiškia raudoniu, tinimu, karščiu ir skausmu. Šiuos simtomus labai greit pajuntame susirgę gripu ar kita ūmine liga. Ūmus uždegimas turi aiškią priežastį, jis yra intensyvus ir trumpalaikis. Pašalinusi infekciją, sveika imuninė sistema numalšina uždegimą ir greitai grįžta į balansą. Tad nors ir nemalonus, ūmus uždegimas yra pozityvus reiškinys.

Tačiau užsitęsęs/chroniškas uždegimas yra problema. Uždegimą galima palyginti su ugnimi. Kontroliuojama, ji sunaikina tai, kas nereikalinga, tačiau nekontroliuojama ugnis tampa visa naikinančia ir pavojinga. Mūsų organizme chroniško uždegimo 'ugnis' galiausiai ima naikinti mūsų pačių audinius. Tai įvyksta, kai organizmas nuolat susiduria su jį 'dirginančiais' veiksniais. Imuninės sitemos darbas yra mus nuo jų apsaugoti. Tačiau jei 'ataka' yra nuolatinė, galiausiai imuninė sistema 'persidirba' ir išsibalansuoja. Antikūniai, skirti neutralizuoti virusams, bakterijoms, toksinams ar kitiems kenksmingiems dariniams, pradeda atakuoti į juos panašius darinius, tame tarpe ir sveikus audinius (tai vadinama kryžmine reakcija). Organizmas pereina į chroniško uždegimo būseną.

Nuolatinis uždegimas yra daugelio chroniškų ligų priežastis. Net jei jūs neturite autoimuniškumo, chroniškas uždegimas jį gali 'įjungti'. Sergantiems autoimunine liga chroniškas uždegimas ją palaiko bei padeda jai progresuoti. Niekas tiksliai nežino kaip tai įvyksta, tačiau teigiama, jog tarp chroniško uždegimo ir autoimuniškumo yra stipri koreliacija. Todėl norint sumažinti autoimuniškumą pagrindinis mūsų tikslas yra sumažinti organizmo uždegimą. Kol nenumalšinsim ugies, kuri naikina mūsų kūną, pasveikimas bus neįmanomas.

Kas sukelia uždegimą ir autoimuniškumą?

Genetinis polinkis


Mūsų imuninė sistema yra protinga ir ne taip paprastai išvedama iš pusiausvyros. Tad autoimuniškumui išsivystyti reikia bent keleto priežasčių. Visų pirma tam reikalingas genetinis polinkis. Anot mokslininkų, kuo daugiau jūsų giminaičių ir šeimos narių turi autoimuninių susirgimų, tuo didesnė ir jūsų rizika. Ta rizika yra didžiausia, jei autoimunine liga serga jūsų artimiausi šeimos nariai - tėvai ar broliai/seserys.

Tačiau, genetika nėra viskas. Ji nenulemia jūsų likimo. Dvynių studijos rodo, jog autoimuniškumas yra tik 25% įgimtas. O tai reiškia, jog aplinka nulemia likusius 75%. Taigi, net jei jums nepasisekė ir paveldėjote polinkį autoimunimėms ligoms, jūsų aplinka ir gyvenimo būdas apspręs ar tas polinkis išsireikš.

Aš asmeniškai žinau, jog ligą paveldėjau iš savo mamos. Ji taip pat kenčia nuo autoimuniškumo ir skydliaukės sutrikimų, polinkį kuriems ko gero paveldėjo iš savo tėvų. Tai nereiškia, kad dabar turiu nuleisti rankas ir dar sielotis, jog ir mano vaikai yra pasmerkti (Kaip kad neseniai buvo bandoma mus visas pagąsdinti su BRCA1 ir BRCA genais, sukeliančiais krūtų vėžį, ir skatinama šalinti krūtis. Prisimenat Angelinos Jolie istoriją?). Džiugi naujiena yra tai, jog sparčiai besivystantis epigenetikos mokslas, kuris tiria genų išsireiškimą, parodė, jog veikiant skirtingiems faktoriams genai gali būti įjungiami ir išjungiami, taip keičiant jų išsireiškimą. Taigi genetika nėra mūsų lemtis. Taip, mes turim polinkį tam tikroms ligoms, tačiau ar šis polinkis išsireikš autoimunine liga priklausys nuo mūsų asmeninių aplinkybių.

Kaip parodyta schemoje apačioje, genų išsireiškimą nulemia tam tikrų išorinių ir vidinių sąlygų kompleksas (schema pagal https://www.sott.net/article/259355-Gluten-and-the-autoimmune-disease-spectrum ir Amy Myers):

Aplinkos veiksniai


Paprastai literatūroje minimi šie faktoriai, kurie 'įjungia' genetinį polinkį autoimuniškumui išsireikšti:

1. Žarnyno pralaidumas. Anot funkcinės medicinos ekspertų, tai yra būtina sąlyga autoimuniškumui išsivystyti. Teorija yra tokia, jog maždaug 80% mūsų imuninės sistemos 'gyvena' žarnyne, t.y. plonojoje žarnoje. Tad logiška, jog žarnyno sutrikimai lemia imuninės sistemos sutrikimus, kurie atveda ir prie autoimuniškumo. Kaip tai veikia? Paprastai paaiškinus tai vyksta taip: netinkama dieta, toksinai ir stresas sukelia žarnyno uždegimą, kuris suardo plonosios žarnos sieneles, jos pasidaro pralaidžios. Esant žarnyno pralaidumui, nepilnai suvirškintas maistas patenka į kraują. Kadangi taip neturėtų būti, imuninė sistema sukyla prieš šiuos 'įsilaužėlius', sukurdama antikūnius jiems sunaikinti. Jei šis procesas vyksta nuolat, galiausiai imuninė sistema išsibalansuoja ir atsiranda jau minėtos kryžminės antikūnių reakcijos, t.y. jie ima naikinti ne tik organizmui kenksmingus darinius, bet ir sveikas ląsteles bei audinius. Prasideda organizmo autoimuniškumas. 
Taigi, norėdami turėti sveiką imuninę sistemą, turime turėti sveiką žarnyną!

2. Toksinai (pvz., metalai, pelėsiai, vaistai, chemikalai, plastikai, ir pan.). Deja, šiuolaikiniame pasaulyje mes nuolat gyvename toksinų jūroje. Jie yra visur - vandenyje, maiste, ore. Mūsų drabužiai, baldai, kilimai, čiužiniai, patalynė yra prisotinti toksinų. Mus nuolat veikia elektromagnetinis smogas. O dar kiek chemijos kasdien užtepame ant savo kūno ar gauname su vandeniu maudydamiesi duše (Airijoje ypač didelis kiekis fluoro vandenyje, o jis ypač kenkia skydliaukei). O jei valgome chemiškai apdorotą maistą, vartojame vaistus arba skiepijamės... Kokį toksinų kokteilį gauname tada? (Gal dėl to tėvams, turintiems autoimuninį susirgmą rekomenduojama labai labai gerai pagalvoti prieš skiepijant savo vaikus?)
Nepaisant mūsų organizmo natūralaus gebėjimo išsivalyti, nuolatinis krūvis sukelia stresą ne tik valymosi organams, bet ir imuninei sistemai, kuri vis bando mus apsaugoti nuo kenksmingų darinių.

3. Infekcijos (pvz., kandida, parazitai, bakterijos, pvz. H-pylori, virusai, pvz. Epstein-Barr, herpes, ir kt.). Parazitų, kandidos ar patogeninių bakterijų sukeltas žarnyno floros disbalansas prisideda prie plonosios žarnos pralaidumo, o nuolatinės infekcijos pastoviai vargina imuninę sistemą.

4. Alergija ar netolerancija tam tikriems maisto produktams. Čia jau kiekvienas mes esam individualus. Tačiau dauguma mokslininkų ir funkcinės medicinos specialistų sutinka, jog gliuteno netoleravimas yra ypač susijęs su autoimuniniais susirgimais. Tai aiškinama tuo, kad gliutenas šiais laikais yra visur, ne tik duonoje ir miltiniuose produktuose. Jo dedama ir į daugelį kitų termiškai apdorotų produktų. Be to, gliutenas pakito per pastaruosius 50 ar daugiau metų. Dėl įvairių mokslinių 'žaidimų' su genų modifikavimu ir pakitusios aplinkos, šiandienos gliutenas nebe toks, koks buvo mūsų protėvių laikais. O mūsų organizmas taip greitai nesiadaptuoja prie pokyčių, tad 'modernusis' gliutenas nėra gerai virškinamas ir yra viena iš žarnyno uždegimiškumo bei pralaidumo priežasčių.

5. Vitaminų ir mikroelementų trūkumas. Šis faktorius yra susijęs su vitaminų ir mikroelementų trūkumu 'modernioje' dietoje, o taip pat ir su žarnyno disbalansu bei organizmo nesugebėjimu įsisavinti vitaminų bei mikroelementų iš maisto. Vitamino D trūkumas ypač siejamas su autoimuniškumu. Omega 3 ir 6 rūgščių disbalansas siejamas su organizmo uždegimiškumu. O seleno trūkumas - su skydliaukės susirgimais.

6. Stresas - fizinis  (liga, nemiga, intensyvus sportas) ar emocinis. Stresas gali būti stiprus ir netikėtas (trauma) arba chroniškas/nuolatinis. Bet koks stresas veikia imuninę sistemą - ją aktyvuoja arba laikinai susilpnina. Tai yra sveika ir naudinga organizmo reakcija. Tačiau esant nuolatiniam stresui, imuninė sistema yra arba per daug aktyvuojama (autoimuniškumas) arba per daug nuslopinama (neatsparumas ligoms).

Čia tik trumpa veiksnių, 'įjungiančių' autoimuniškumą, apžvalga. Apie kiekvieną iš jų rašomos knygos. Visi šie vidiniai ir išoriniai veiksniai yra susiję ir veikia kompleksiškai. Jų chroniškumas ir perteklius nustumia imuninę sistemą į disbalansą.

Vietoj pabaigos...


Vėlgi žvelgiu atgal į savo istoriją... Mano liga prasidėjo po pirmosios dukros gimimo. Gimdymas buvo labai sunkus. Jo metu gavau labai daug vaistų - nuskausminančių, atpalaidauojančių, taip pat net kelias dozes antibiotikų dėl nėštumo metu nustatytos StrepB infekcijos. Taigi organizmas ne tik išgyveno didelį stresą, bet dar gavo ir didelį kiekį toksinų. O dar mažoji pirmom dienom susirgo (irgi ko gero dėl streso ir toksinų), o pasveikusi buvo labai nerami dėl pilvuko skausmų (žarnyno sutrikimų pradžia?). Aš jaučiausi sutrikusi, nerami, vieniša, be reikiamos paramos, o netrukus ir apimta pogimdyvinės depresijos. Štai tau ir visa puokštė faktorių, kurie 'įjungė' mano 'miegantį' autoimuniškumo geną ir pradėjo ligos procesą.

Tačiau mano istorija nėra išskirtinė. Moterys dažnai suserga Hašimoto tiroiditu būtent po gimdymo. Ir ką jos tada išgirsta iš gydytojų? Greičiausiai kažką panašaus: "Na, atleiskit, bet jūsų hormonai išsibalansavo. Prašom vaistus skydliaukės funkcijai palaikyti. Juos vartosite visą likusį gyvenimą, nes jūsų liga nepagydoma. Antikūnių tyrimo daugiau daryti neverta. Jie niekur nebedings. Apsilankykite pas mane kas pusmetį, kad pasižiūrėtumėme kaip sekasi ir jei reikia pakoreguotume vaistų dozę." Niekas neklausia - kas iš tikrųjų atsitiko ir ką galima padaryti dar nepradėjus vartoti vaistų. O juk dažnai tai ir yra tas momentas, kai pasveikimo galimybė yra didžiausia. Pats epigenetikos mokslas mums sako, kad jei esant tam tikroms sąlygoms genai gali būti 'įjungiami', vadinasi yra galimybė, kad pašalinus tas sąlygas ar sukūrus naujas, geresnes, jie gali būti ir 'išjungiami'. Tai yra mūsų viltis, apie kurią pakalbėsime sekantį kartą. 

Literatūra:
Healing Hashimoto's Summit, 2016.
MedlinePlus, Internete: https://www.nlm.nih.gov/medlineplus/autoimmunediseases.html
Myers, Amy. (2015). The Autoimmune Solution: Prevent and Reverse the Full Spectrum of Inflammatory Symptoms and Diseases.
Zimmermann, Anke. Homeopathy and Epigenetics. Internete: http://www.drzimmermann.org/homeopathy-and-epigenetics

2016 m. birželio 28 d., antradienis

Hašimoto tiroiditas - ne tik skydliaukės liga

Na, aš ir vėl buvau dingusi, bet ne šiaip sau. Šie metai mane pasitiko su naujais sveikatos iššūkiais, o tuo pačiu atnaujino mano motyvaciją dar labiau pasigilinti į ligų priežastis. Šįkart apie tai, kas man ypač aktualu - apie Hašimoto tiroiditą (ir ne tik).

Kaip jau rašiau anksčiau, Hašimoto tiroiditas man buvo nustatytas 2008 metais, po pirmosios dukros gimimo. Tuo metu jaučiausi labai blogai. Nuotaikų kaitos, baisus nuolatinis nuovargis, nerimas, depresija, ir tas nenumaldomas šaltis, persmelkiantis iki pat kaulų, neleido man džiaugtis nei motinyste, nei šeimyniniu gyvenimu, nei pasiekimais darbe. Man rodės jog kraustausi iš proto ir bijojau kam nors apie tai pasakyti, bijojau būti nesuprasta. Kol vieną dieną neišlaikiau, vos besilaikydama ant kojų pasiprašiau anksčiau iš darbo, nuvykau iki gydytojos ir tą pačią minutę buvau paguldyta į ligoninę ir prijungta prie lašelinės. Įtariama diagnozė - skydliaukės disbalansas.

Tai buvo vasaris. O gegužę diagnozė jau buvo oficiali - hipotireozė (hipotiroidizmas). Tuo metu man niekas nebuvo paaiškinta, tik pasakyta, jog turiu chronišką skydliaukės uždegimą, kuris yra negydomas. Dėl šio uždegimo skydliaukės funkcija yra nusilpusi, t.y. ji negamina pakankamai hormonų, o tai atsiliepia visam organizmui. Tad vienintelis būdas skydliaukės visiškai nenualinti ir pagerinti savo sveikatą yra gerti sintetinius skydliaukės hormonus. Taigi gavau receptą Eltroxin'ui (sintetiniam skydliaukės hormonui T4) ir patarimą bent kas 6 mėnesius pasitikrinti kraują ir pasidaryti skydliaukės ultragarsinį tyrimą. Kadangi su vaistukais nesijaučiau taip gerai, kaip tikėjausi, po poros metų tyrimai atskleidė, kad mano organizme trūksta dar vieno hormono - T3. Taigi gavau dar vieną receptą - Thybon (sintetinį T3 hormoną) ir patarimą nuolat vartoti VitD. Dabar jau turėjau jaustis puikiai. Ir dar gydytojas pridėjo, jog nuo šitų vaistų aš tapsiu patrauklesnė ir netgi mano būsimi vaikai gims gražūs ir protingi. Na, ko daugiau ir norėti :) Tiesiog svajonių receptas! Deja...

Taip jau yra, kad gydytojai žino savo istorijos pusę, t.y. kaip diagnozuoti ligas ir išrašinėti receptus, tačiau dažnai mums pamiršta papasakoti kitą istorijos pusę. Nors per pirmuosius kelis ligos metus apsilankiau pas keletą gydytojų, nė vienas iš jų man nepasakė tikrosios mano diagnozės, t.y. to, kad mano liga yra autoimuninė. Aš visada buvau aktyvus žmogus ir niekad nesitenkinau gydytojų suteikta informacija, pati ieškojau atsakymų. Tačiau prieš 8-erius metus informacijos apie autoimunines ligas buvo labai mažai, o aš jos ir neieškojau, nes buvau susikoncentravusi į skydliaukės susirgimus. Bent trejetą metų aš nesupratau, jog turiu reikalą ne su skydliaukės susirgimu, o su autoimuniškumu. O tai viską keičia iš esmės.

Autoimuniškumas


Auto-, reiškia 'save', tad auto-imuniškumas = imuniškumas pačiam sau, o vaizdžiau - tai organizmo netolerancija pačiam sau ir ataka prieš patį save. Dėl tam tikrų priežasčių organizmo imuninė sistema išsibalansuoja ir sukyla pati prieš save, dažnai pasirinkdama kokį nors vieną organą, tačiau su laiku ataka gali išsiplėsti ir į kitus organus. Hašimoto tiroidito atveju, imuninė sistema gamina antikūnius, kurie atakuoja ir naikina skydliaukės audinius, taip pažeisdami jos funkciją. Kraujo tyrime skydliaukės antikūniai žymimi Anti-TPO, ATPO arba Anti-Tg (anti-Thyroglobulin). Jei jie viršija 30, įtariama skydliaukės autoimuninė liga.

Taigi, gydytojai teisūs sakydami, jog tokiu atveju skydliaukė kenčia nuo uždegimo, ji negali tinkamai dirbti ir dėl to atsiranda hormonų disbalansas ir iš jų perspektyvos skydliaukei reikia 'padėti' organizmą papildant sintetiniais hormonais. Tačiau ką gydytojai pamiršta pasakyti, kad uždegimas yra ne tik skydliaukėje, jis yra visame organizme. Skydliaukės disfunkcija yra tik šio sisteminio uždegimo pasekmė ir tiroidito priežastys glūdi kur kas giliau, nei skydliaukėje.


Anot mokslininkų, Hašimoto tiroiditas (bei kitos autoimuninės ligos) vystosi trimis etapais:

1.  Tylus autoimuniškumas
Šiame etape organizmas jau gamina antikūnius prieš savo paties audinius (Hašimoto atveju prieš skydliaukę). Juos galima aptikti kraujyje, tačiau jie dar neturi įtakos organizmo funkcionavimui ir nepasireiškia jokias simptomais. Šis etapas gali tęstis net 10-15 metų. Jei antikūniai aptinkami šiame etape, pasveikimo galimybės yra didelės. Tai tarsi mums duotas šansas - svarbu laiku jį pastebėti ir tinkamai juo pasinaudoti, kol antikūniai nepradėjo naikinti audinių ir organų.

2. Autoimuninis reaktyvumas
Šiame etape jau prasidėjusi audinių destrukcija, autoimuninis procesas yra aktyvus. Antikūniai pakilę ir jaučiami tam tikri funkciniai sutrikimai, bet kadangi antikūniai dar nesuardė 70-90% organo audinių, oficialiai autoimininė liga nėra diagnozuojama. Tai etapas, kuriame paprastai žmogus sužino, jog turi skydliaukės sutrikimą ir yra pradedamas 'gydymas' sintetiniais hormonais. Tačiau taip pat svarbu, jei ne svarbiau, šiuo metu pradėti gydyti autoimuniškumą, o ne tik palaikyti skydliaukės funkciją, nes negydomas autoimuniškumas progresuoja ir toliau naikina organizmo audinius. Ir kas blogiausia, kad autoimuninės ligos po vieną nevaikšto. Jei jau įsigijot vieną, tai tikimybė įsigyti dar vieną autoimuninę ligą (celiakiją, cukrinį diabetą, Krono ligą, išsėtinę sklerozę, reumatoidinį artritą, žvynelinę, ir t.t.) jums yra 3 kartus didesnė nei tam, kas autoimuniškumo neturi.

3. Autoimuninė liga
Šiame etape gydytojai pagaliau pripažįsta, jog jūsų liga autoimuninė, nes jau aiškiai matoma, kad ne tik antikūniai yra pakilę, bet yra ir ženklus audinių suardymas, organo funkcija stipriai sutrikusi. O kas dabar? Deja, pilnam išgijimui jau per vėlu. Organo nebeatstatysim. Tęsiam jo palaikymą su vaistais. Ir laukiam kol medicinos mokslas atras būdą autoimuninėms ligoms gydyti...

ARBA imam vadeles į savo rankas ir pradedam šalinti priežastis dėl kurių autoimuniškumas ir prasidėjo. Taigi sekantį kartą pažvelgsime į Hašimoto tiroidito (ir bendrai autoimuninių ligų) priežastis ir pagalbos sau būdus. O šį  kartą palieku jus su viltimi - nors autoimuniškumą suvaldyti nėra lengva, padėti sau tikrai galima ir ligos nustūmimas į remisiją yra ne tik siektinas, bet ir realus tikslas. Kaip Hašimoto suvažiavimo metu (2016) pasakė gydytoja Shiroko Sokitch, 'Sveikimas yra įmanomas tol, kol žmogus yra gyvas'. Viltis visada yra!

Literatūra:
Hashimoto's Awareness, internete: http://www.hashimotosawareness.org/3-stages-of-hashimotos/
Healing Hashimoto's Summit, 2016


2016 m. kovo 8 d., antradienis

Bacho žiedų puokštė jums



Su Tarptautine Moterų diena, mano brangiosios skaitytojos! Šiandien viskas apie jus ir jums.

Mes visos norime kasdien atsikelti su šventine nuotaika ir su pozityvia energija pradėti dieną. Tačiau ne visada tai pavyksta. Moterys yra gamtos deivės, tekančios ir banguojančios pagal gamtos ciklus. Kaip ir gamta, mes turim savo potvynius ir atoslūgius, savo sezonus, savo šviesiąją ir tamsiąją puses.  Tačiau išorinis pasaulis nebūtinai pasiduoda cikliškai gamtos tėkmei - jis bando mus įstatyti į linijinės progresijos vagą, skatinančią nuolat plėstis, kilti, judėti pirmyn. Bandydamos prie jo prisitaikyti mes prarandam ryšį su gamta ir su savimi. Tada galim jaustis pavargę, išsisėmę, sudirgę, praradę ribas ir savo kelią...

Jei šiandien jaučiatės būtent taip, dovanoju jums Bacho žiedų puokštę - informaciją apie esencijas vidinei deivei pamaloninti.

* Jei šiandien jus nei iš šio nei iš to aplankė gilus liūdesys ir tarsi apgaubė niūri nuotaika, Garstyčia (angl. Mustard) padės grąžinti emocinį stabilumą bei ramybę.

* Jei jaučiatės be jėgų, fiziškai ir emociškai išsekusi, jei gyvenimas tapo rutina ir nebedžiugina nei darbas nei laisvalaikis, Alyvmedis (angl. Olive) padės susigrąžinti jėgas ir gyvenimo džiaugsmą.
 
* Jei jaučiatės prislėgta atsakomybės naštos, begalės darbų, neturinti laiko sau ir beprarandanti pasitikėjimą savo jėgomis, imanti save kritikuoti ir puolanti į depresiją, Guoba (angl. Elm) padės grąžinti darbingumą bei pasitikėjimą savimi.

* Jei jus apėmė savigaila ir apmaudas, jei jaučitės nuskriausta gyvenimo, pavydite kitiems, ir nuolat skundžiatės, galbūt jums reiktų Baltojo gluosnio (angl. Willow) esencijos, kad atsisakytumėte aukos vaidmens ir taptumėte savo gyvenimo valdove.

* Jei jaučiatės sudirgusi, nekantri, nuolat skubanti, o visi kiti atrodo per lėti, trukdo ir nervina jus, Bitinė sprigė (angl. Impatiens) padės jums atrasti vidinę kantrybę ir atsipalaidavimą, neprarandant spontaniškumo.

* Jei atvirkščiai, esate apimta apatijos, pasyvumo ir susitaikymo su esama situacija (pvz. liga, nuobodžiu darbu), bet norėtumėte atgauti iniciatyvą, norą keisti savo gyvenimą ir realizuoti savo potencialą, Paprastasis erškėtis (angl. Wild rose) sugrąžins gyvybingumą ir domėjimąsi gyvenimu.

* Jei jus stabdo nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumo kompleksas ir nesėkmės baimė, Maumedis (angl. Larch) grąžins savivertės jausmą ir tikėjimą, kad 'aš galiu'.

* O jei šiuo metu jūsų gyvenime vyksta pokyčiai (vidiniai ar išoriniai) ir jums sunku prie jų prisitaikyti, jei tiems pokyčiams įvykti trukdo stipresnių žmonių įtaka ar nepalankios aplinkybės, Graikinis riešutas (angl. Walnut) padės sutvirtinti jūsų ribas ir išlaikyti tvirtybę einant savuoju keliu


Tai tik keletas Bacho žiedų esencijų. Iš viso jų yra 38. Tinkamai parinktos jos gali transformuoti jūsų gyvenimą, gražinti jus į jūsų unikalią gyvenimo tėkmę. Norėdama pasirinkti esenciją sau, atsisėskite patogiai, abi pėdas padėkite ant žemės, pajuskite ją po kojomis. Atsipalaiduokite. Keletą kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Įsiklausykite į savo vidinį 'aš'. Ką ji jums sako, kokios emocijos šiuo metu jumyse dominuoja? Būkite atvira sau.

Pasirinkusi esenciją, įlašinkite jos 2 lašus į stiklinę vandens ir pagurkšnokite bent 4 kartus į dieną. Jei emocinė būsena ilgalaikė, galite sumaišyti iki 7 esencijų (po 2 lašus kiekvienos) į 30 ml vandens ir vartoti 4 lašus šio mišinio 4 kartus į dieną.

Te ši diena jums būna tokia, kokios nori jūsų vidinė deivė - galbūt ji bus pilna įkvėpimo ir pozityvios energijos, o galbūt ramios ir introspekcinės nuotaikos. Kokia ji bebūtų, tebūna ji atgaiva jūsų širdžiai.


2015 m. spalio 14 d., trečiadienis

Bachas, homeopatija ir rudeninės pamokos...

Ruduo įsibėgėjo ir nežinau kaip jums, bet bežvelgiant į rudens spalvas ir krentančius lapus mane visada užplūsta melancholija. Tokia melancholija, kai norisi susivynioti į kokią spalvotą antklodę ir skaityti knygas. Bet ne bet kokias knygas, o tokias kurios skatintų mane susimąstyti, tobulėti. Juk ruduo, tai laikas, kai grįžtama į mokyklas ir universitetus, mokomasi kažko naujo, o aš visad mėgau gyventi pagal akademinį kalendorių. Tad ir šį rudenį nėriau į naujas žinias. Jau seniai norėjau išklausyti Bacho žiedų terapijos kursus ir pagaliau tam pribrendo laikas. Tad praėjusį savaitgalį savo žinių bagažą papildžiau dar viena terapija, o pastarąsias dienas negalėjau atsitraukti nuo Bacho parašytų knygų.

Įdomiausia tai, kad Edward'as Bachas (1886-1936), Britų gydytojas ir bakteriologas, labai domėjosi homeopatija ir netgi papildė jos vaistukų bagažą savo sukurtais žarnyno nozodais, kurie sureguliuoja žarnyno florą. Tačiau vėliau, sekdamas Hipokrato, Paracelcijaus ir homeopatijos tėvo Hahnemanno idėjomis, jis nusprendė sukurti savo gydymo sistemą, kuri būtų paprastesnė nei homeopatija ir prieinama visiems. Taip atsirado Bacho žiedų terapija, kuri padeda subalansuoti emocijas ir tokiu būdu gražinti sveikatą.

Atkartodamas, prieš jį buvusių genijų (Hipokrato, Paracelcijaus ir Hahnemanno) idėjas, Bachas rašo, kad 'Liga niekad nebus išgydyta ar pašalinta dabartiniais materialistiniais metodais dėl vienos paprastos priežasties, kad liga nėra materiali. <...> Liga iš esmės yra konflikto tarp Sielos ir Proto rezultatas ir gali būti pašalinta tiktai dvasinėm ir protinėm pastangom.' Anto jo, visi kiti būdai išgydyti ligą yra tik jos maskavimas ar laikinas palengvinimas, nes liga negali būti išgydyta, kol nėra pašalinta jos priežastis. Mes turim žiūrėti į ligą kaip į pozityvų ženklą, kuris, jei teisingai jį interpretuosime, mums parodys mūsų esmines klaidas (baimę, nerimą, nekantrumą, apatiją, liūdesį, nepasitikėjimą savimi ir t.t). O tada, tinkamai parinktas gydymas padės mums pašalinti tas klaidas ir tapti sveikesniais ir geresniais nei anksčiau

Taigi liga yra ne tik ženklas, bet ir viltis, kad mes galime pasiekti daugiau savo dvasios, proto ir kūno tobulėjime. Mes galime ją ignoruoti, bandydami sunaikinti jos simptomus cheminiais vaistais. Tačiau galime pasirinkti ir kitą kelią - išlaisvinti vidinius konfliktus, atpalaiduoti užstrigusios energijos tėkmę, įsiklausyti į savo dvasiškąjį Aš ir žengti koja kojon su juo. Tam Bachas sukūrė vaistukus, kurie atsižvelgia į dvasios ir proto negalavimus ir padeda juos ištaisyti. Bacho terapija kartu su homeopatija, kuri taipogi daugiausia reišmės teikia žmogaus emocinei bei protinei būklei, bet tuo pačiu atsižvelgia ir į fizinius simptomus, gali padėti kiekvieną ligą paversti dar viena gerai išmokta gyvenimo pamoka. O juk ruduo tai pats tinkamiausias laikas pradėti mokytis...

2015 m. liepos 13 d., pirmadienis

Apie rūpinimąsi savimi...

Daug kam jau nebe naujiena, bet pranešu ir čia, kad po 4-erių metų studijų įgyjau homeopatės kvalifikaciją. Taigi tai, kas prasidėjo, kaip asmeninis interesas ir siekis padėti sau ir savo šeimai, galiausiai išsivystė į profesionalią praktiką, kurioje susiduriu su įvairiausiais klientais ir įvairiapusėm problemom. Džiaugiuosi galėdama pasidalinti homeopatijos dovana su kitais. Ir nors mano darbas tikrai nėra be iššūkių, džiaugiuosi kaskart galėdama juos priimti ir išspręsti. Nuostabu dirbti mylimą ir prasmingą darbą, kuriame reikia nuolat mokytis :)

Bet ne tik šiuo pasiekimu reikšmingi šitie metai. Ketveri metai su homeopatija išmokė daug daugiau nei gydyti kitus. Jie padėjo man sugrįžti į save ir išmokė rūpintis savimi. Kai rūpiniesi kitais, labai svarbu nepamiršti savęs. O kai dirbi su energija, tai pasidaro dar svarbiau. Norint 'neperdegti', tas rūpestis turi būti nuolatinis. Besirūpindama savimi turiu tapti pavyzdžiu žmonėms, su kuriais dirbu. Parodyti jiems, kad ne vaistukuose slypi gydomoji galia, o mumyse pačiuose. Vaistukai ją tik paskatina tikslingai dirbti. Bet mūsų gyvenimo būdas suteikia jai galią arba ją slopina. Tik prisiėmę atsakomybę už savo sveikatą ir priimdami sveikus, mūsų fizinę, psichologinę ir energetinę būklę palaikančius sprendimus, galim tikėtis visapusės sveikatos.

Homeopatija apibrėžia sveikatą kaip laisvę - laisvę nuo fizinio ir psichologinio skausmo ar suvaržymo, bei dvasinę laisvę, kuri leidžia mums patirti džiaugsmą, tobulėti ir pasiekti savirealizaciją. Šioj kelionėj į laisvę homeopatija gali padėti atlaisvindama įvairius blokus, kurie neleidžia gyvybinei energijai pratekėti. Tačiau ji taip pat pripažįsta, kad dažno žmogaus gyvenime yra taip vadinamos ligą palaikančios priežastys (angl. maintaining causes), kurios trukdo vaistukams efektyviai veikti nuolat statydamos vis naujus blokus. Mūsų moderniam gyvenime tų priežasčių gali būti labai daug - nesubalansuota mityba, nesaugios/nehigieniškos gyvenimo sąlygos, nesaugūs santykiai, pernelyg sėslus gyvenimas, radiacija, cheminiai vaistai ir pan. Su kai kuriom iš jų homeopatija gali kovoti, jei tik jos yra atskleidžiamos konsultacijos metu, kitas reikia pašalinti ne homeopatinėm priemonėm.

Galvodami apie ligas palaikančių priežasčių pašalinimą bei rūpestį savimi turime prisiminti šias pagrindines gyvenimo sferas:

1. Dieta
2. Sportas/judesys
3. Asmeniniai santykiai ir atleidimas
4. Pozityvus požiūris
5. Ramybė/laikas sau
6. Atsipalaidavimas
7. Hobis
8. Darbas

Nelengva jas visas išlaikyti balanse. Man asmeniškai sunkiausia atrasti laiko sau, atsipalaidavimui ir hobiams. Kasdien turiu sau priminti, kad tai svarbi rūpinimosi savimi dalis. Taip pat vis dar mokausi neįsileisti į savo gyvenimą ir atsisakyti negatyvių žmonių. Ne visada ir sportui randu laiko, nors puikiai žinau, kad jis man padeda išlaisvinti negatyvią energiją ir suteikia švarios energijos antplūdį. Taigi darbas su savimi yra nuolatinis, bet kaip ir bet kuriame darbe, galiausiai tai tampa įpročiu ir natūraliu būviu. O su tuo ateina ir sveikata, ramybė bei gyvenimo džiaugsmas. Šiandien aš būtent taip ir jaučiuosi ir siunčiu šią pozityvią energiją visiems skaitantiems mano žodžius. Tikėkite savo vidine galia ir nuolat ją puoselėkite. Tai irgi yra homeopatija!

2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Akis už akį...

Na, pas mus nesibaigia homeopatiniai nuotykai. Šįkart mažoji grįžo iš darželio užsigavusi paakį. Jos nuostabių auklėtojų dėka, paakys jau buvo pateptas Arnicos kremuku. Bet trauma buvo gan nemaža, akies šonas buvo patinęs ir raudonas, tad Arnica daviau ir žirniukais. Tai nuostabus vaistukas nuo bet kokio sutrenkimo ar mėlynės, o kremuko ir žirniukų kombinacija pagreitina gijimo procesą. Tereikia atsiminti, kad kremo negalima tepti, jei pažeista oda, nes jis labai graužia ir ligonis jums už tai tikrai nepadėkos.

Tačiau šįkart Arnicos mums neužteko. Sekančią dieną paakys pamėlynavo. Tad teko į gydymo repertuarą įtraukti Ledum. Tai vienas pagrindinių vaistukų nuo dėl traumos pajuodavusių paakių. Jis padeda mėlynei pradingti per pusę to laiko, kurio prireiktų, jei vaistuko nevartotumėm. Tad tikrai verta jį išbandyti - juk niekam nepatinka vaikščioti su mėlynais paakiais :

Jei jau kalbam apie Ledum, dar noriu paminėti, kad šis vaistukas yra ir nuo durtinių žaizdų, gyvūnų ir vabzdžių įkandimų. Jo pagrindinė charakteristika - ligoniui labai šalta arba sužeidimo vieta yra šalta prisilietus, tačiau jam vis tiek norisi šalčio - šalto tvarsčio ant žaizdos ar tiesiog vėsaus oro. Durtinės žaizdos atveju (pvz., atsistojus ant vinies), nebus daug kraujo, bet bus stiprus skausmas, paprastai kylantis aukštyn. Tokiu atveju, laiku išgertas Ledum, kombinacijoje su Hypericum, gali apsaugoti net nuo stabligės ir sepsio.

Galvojant apie gyvūnus, prisiminkit Ledum, jei įkąstų šuo, katė, ar net gyvatė, taip pat moskitai, bitės, vapsvos, vorai, ar skorpionai. Tikrai verta su savimi turėti Ledum, jei keliaujate į kokią egzotišką šalį. Vėlgi žaizda bus ištinusi, jautri prisilietimui, skausmas keliaus į viršų, ir norėsis ko nors šalto ant žaizdos. Netgi skiepų atveju, kai skiepo vieta ištinsta ir sukietėja, ar pakeičia spalvą, verta pagalvoti apie Ledum.

Taigi, kaip visada, mano patarimas - apsišarvuokit pirmosios pagalbos vaistukais, kaip kad Arnica ir Ledum, nes niekad nežinai kada jų prireiks, o prireikus kažin ar turėsit laiko jų ieškoti. Būkit sveiki!