Atostogoms pasibaigus...

Visgi kaip malonu vasarą apturėti tikras atostogas - tokias, kai gali niekur neskubėti, kai vaikai užimti ir mėgaujasi draugų bei giminių dėmėsiu, kai pati gali užsiimti įvairiais hobiais ir šiaip veiklomis, kurioms metų eigoj laiko ar galimybių neatsiranda. Kaip tik tokias šiemet apturėjau ir aš. Po pusantro mėnesio praleisto Lietuvoje galiu pasidžiaugti puikiai pailsėjusi. Tačiau grįžti namo į savo rutiną ne taip paprasta. Jaučiuosi šiek tiek išsibarsčiusi, sunku susitelkti. Gal dėl to praėjęs savaitgalis praleistas moksluose buvo labai sunkus. Bet užtai metai bus daug žadantys. Daug naujų žinių ir dar gilesnė pažintis su homeopatija. Laukia daug nepaprastai įdomios informacijos ir turiningų susitikimų. O kartu ir naujų iššūkių :)

Žinių fontanas :), o tiksliau 'dainuojantis' fontanas Druskininkuose

Na, bet šiandien ne apie tai. Vakar užsakinėjau homeopatinius vaistukus vienam artimam žmogučiui (deja, homopatinė vaistinė Dubline užsidarė, tad vaistukus tenka užsisakinėti internetu) ir pagalvojau, jog šią vasarą galima pavadinti Arnicos vasara. Šių vaistukų man ir mano artimiesiems prireikė tiek daug kartų. Jau nekalbu apie vaikus, kurie vis krenta, griūva, galvas daužosi... Jau anksčiau rašiau, kad čia be Arnikos niekaip neišsiverčiam net jei trauma atrodo visai nereikšminga ir vaistuką duodam tik dėl viso pikto. Aš stengiuosi nė vieno 'užsigavimo' ar sužeidimo nepalikti be 'stebuklingos' piliulės, nes kaip pasakė mano osteopatė, šoko galim ir nepastebėti, bet jis vis tiek lieka mūsų kūno atmintyje. Tad verčiau jį pašalinti vienu ar dviem Arnicos žirniukais, ar ne?

'Stebuklingojo' žirniuko šią vasarą prireikė ir man, kai smagiai besičiuožinėdama Ledo arenoje staiga apvirtau aukštielnika ir susitrenkiau galvą. Kas žino kokių padarinių galėjau tikėtis, jei ne keletas dozių Arnicos tą vakarą ir sekančą dieną. Bet pati nuotabiausia mano patirtis su Arnica visai nesusijusi su traumom. Tiesiog vasaros viduryje man ėmė skaudėti riešus. Pradžioj nekreipiau dėmesio, bet skausmui vis intensyvėjant pradėjau šiek tiek nerimauti. Mama vis suko ratus, sakydama, kad liaučiausi vaidinusi Marytę Melnikaitę ir išgerčiau 'savo' vaistų, jei jau neimu jos pasiūlytų tepaliukų. Pabandžiau. Pradžioj Hypericum, nes maniau, kad gal nuo nervų tie skausmai, o šis vaistukas pagamintas iš mūsų gerai žinomos Jonažolės ir puikiai tinka prie visų 'nervinių' ligų. Jokių rezultatų. Tada bandžiau Rhus Tox, nes tai vienas iš pagrindinių vaistukų nuo sąnarių sužeidimų, patempimų, artritinių ir reumatinių skausmų, ypač jei jie pablogėja esant šaltam, drėgnam orui, o palengvėja nuolat judant. Jokių rezultatų. Kaip sako, nepadėjo Rhus Tox, bandyk Ruta, nes ji labiau tinka smulkiesiems sąnariams. Pabandžiau. Ir vėl ne. Griebiausi Bryonia, nes skausmas buvo aštrus ir palengvėdavo stipriai aprišus ranką. Vėlgi be rezultatų. Nusprendžiau, kad man riešo kaklelio uždegimas ir nieko čia nebus, kol nepradėsiu daugiau ilsinti riešų, t.y. mažiau nešioti savo mažąją ant rankų. Bet kaip tai padaryti?

Arnica Montana

Žodžiu, prasikankinusi 3 savaites, galiausiai nusprendžiau apsilankyti pas chirurgą. Susiradau tokį, kuris užsiima ne tik įprastine medicina, bet ir natūraliais gydymo metodais (Alvidas Didžiulis, jei kam įdomu), nes juk aš 'rimtų' antiuždegiminių vaistų vis tiek neimsiu :) Ir ką gi, buvo peršviesti riešai ir man nustatyta diagnozė - prasidėję sąnarių atrofiniai degeneraciniai procesai. Trumpai tariant, nyksta sanarių kremzlės ir ant sąnarių susidarę ataugos. Gydytojas mane puikiai suprato ir vietoj 'tikrų' vaistų išrašė organizmo valymo programą, bei gliukosamino kompleksą kaip papildą, nors vis tiek per dantį patraukė sakydamas, 'Tai ko eini pas gydytojus, jei vaistų nenori' :))) Susitarėm, kad 'nuskausminamaisiais' pasirūpinsiu pati. Ir kažkodėl tik tą momentą aš prisiminiau apie Arnicą. Grįžusi namo iš karto susimaišiau jos į puodelį ir visą dieną sąžiningai gėriau. Sekančią dieną skausmas buvo beprotiškas. Atrodė, kad man kas riešus sulaužė. Bet aš nenusiminiau, mat supratau, kad vaistai veikia. Kaip? Ogi, kaip ir visoj natūralioj medicinoj, homeopatijoj mes žinom, kad prieš pasitraukdama liga paaštrėja. Kartais tas paaštrėjimas būna vos pastebimas ir mes jo neužfiksuojam, bet kartais jis labai ryškus (pvz., temperatūra pakyla iki maksimumo prieš nukrisdama visai). Homeopatai mano, kad stiprus paaštrėjimas gali įvykti jei vaistukų dozė yra per didelė. Tiesiog vietoj to, kad švelniai pastūmėtų organizmą sveikatos link, jie smarkiai išjudina žmogaus gyvybinę energiją ir ji ima skubėti su liga susitvarkyti. Taip atsitiko ir man. Tądien kai skausmas labai paaštrėjo tęsiau savo gydymą su Arnica (nors dozę sumažinau) tikėdamasi, kad po kelių dienų viskas aprims. Bet kelių dienų nereikėjo laukti. Jau sekančią dieną atsikėliau be skausmo. Jis dingo, tarsi niekad jo ir nebūtų buvę. Dar vieną dieną pagėriau Arnicą. Skausmas nebesugrįžo ir jau koks mėnuo gyvenu be jo. Nors vis dar geriu gydytojo Didžiulio duotus vaistukus ir turėčiau už poros savaičių pas jį apsilankyti. Būtų įdomu vėl peršviesti riešus ir išvysti rezultatus. Deja, vien dėl to į Lietuvą neskrisiu, tad kolkas nesužinosiu ar kas struktūriškai pasikeitė mano riešuose.

Taigi, šio rašinio reziumė - niekad nenuvertinkit Arnicos galios:) Atrodo toks įprastas, toks žinomas ir gal kiek nuvalkiotas vaistukas, bet jis iš tiesų mus gali labai daug kur išgelbėti ir nustebinti. Tikiuosi, kad jis padarys tokį patį 'stebuklą' ir tam brangiam žmogučiui, kuriam jį vakar užsakinėjau. O galbūt ir jums :)