Autoimuniškumas ir uždegimas
Kaip jau minėta, autoimuniškumas, tai organizmo ataka prieš patį save, kai organizmas pats savęs nebeatpažįsta ir ima pats save naikinti. Viename žmoguje ta ataka gali atsistukti prieš skydliaukę. Tada turim Hašimoto tiroiditą ar Greivso ligą. Kitame žmoguje antikūniai gali atakuoti plonąją žarną ir sukelti celiakiją. Dar kitame, odą ir sukelti žvynelinę arba sąnarius ir pasireikšti reumatoidiniu artritu, ir t.t. Priskaičiuojama virš 80 autoimuninių ligų ir manoma, kad jų yra dar daugiau. Dažnai jos pasireiškia panašiais simptomais, tad tikslią diagnozę duoti sunku. Be to, neretai išsivysčius autoimuniškumui jis paveikia kelis organus, sukeldamas kelias ligas. Tipiški autoimuniškumo simptomai yra nuovargis, silpnumas, įvairūs skausmai, nevaldomas svorio augimas ar kritimas, nemiga, karščio ar šalčio netolaravimas, virškinimo rutrikimai, sausumas (odos, akių, burnos), taip pat nesugebėjimas susikoncentruoti, prasta atmintis, ir pan. Viso to priežastis - chroniškas sisteminis (viso organizmo) uždegimas.
Sveikos imuninės sistemos funkcija yra apsaugoti mus nuo infekcijų ir virusų. Tai ji daro gamindama antikūnius ir sukeldama organizme uždegimą, kuris 'išdegina' nepageidautinus įsibrovėlius ir išgydo infekciją. Uždegimas, tai sveika mūsų imuninės sistemos reakcija į problemą, kurią reikia pašalinti. Jis pasireiškia raudoniu, tinimu, karščiu ir skausmu. Šiuos simtomus labai greit pajuntame susirgę gripu ar kita ūmine liga. Ūmus uždegimas turi aiškią priežastį, jis yra intensyvus ir trumpalaikis. Pašalinusi infekciją, sveika imuninė sistema numalšina uždegimą ir greitai grįžta į balansą. Tad nors ir nemalonus, ūmus uždegimas yra pozityvus reiškinys.
Tačiau užsitęsęs/chroniškas uždegimas yra problema. Uždegimą galima palyginti su ugnimi. Kontroliuojama, ji sunaikina tai, kas nereikalinga, tačiau nekontroliuojama ugnis tampa visa naikinančia ir pavojinga. Mūsų organizme chroniško uždegimo 'ugnis' galiausiai ima naikinti mūsų pačių audinius. Tai įvyksta, kai organizmas nuolat susiduria su jį 'dirginančiais' veiksniais. Imuninės sitemos darbas yra mus nuo jų apsaugoti. Tačiau jei 'ataka' yra nuolatinė, galiausiai imuninė sistema 'persidirba' ir išsibalansuoja. Antikūniai, skirti neutralizuoti virusams, bakterijoms, toksinams ar kitiems kenksmingiems dariniams, pradeda atakuoti į juos panašius darinius, tame tarpe ir sveikus audinius (tai vadinama kryžmine reakcija). Organizmas pereina į chroniško uždegimo būseną.
Nuolatinis uždegimas yra daugelio chroniškų ligų priežastis. Net jei jūs neturite autoimuniškumo, chroniškas uždegimas jį gali 'įjungti'. Sergantiems autoimunine liga chroniškas uždegimas ją palaiko bei padeda jai progresuoti. Niekas tiksliai nežino kaip tai įvyksta, tačiau teigiama, jog tarp chroniško uždegimo ir autoimuniškumo yra stipri koreliacija. Todėl norint sumažinti autoimuniškumą pagrindinis mūsų tikslas yra sumažinti organizmo uždegimą. Kol nenumalšinsim ugies, kuri naikina mūsų kūną, pasveikimas bus neįmanomas.
Kas sukelia uždegimą ir autoimuniškumą?
Genetinis polinkis
Mūsų imuninė sistema yra protinga ir ne taip paprastai išvedama iš pusiausvyros. Tad autoimuniškumui išsivystyti reikia bent keleto priežasčių. Visų pirma tam reikalingas genetinis polinkis. Anot mokslininkų, kuo daugiau jūsų giminaičių ir šeimos narių turi autoimuninių susirgimų, tuo didesnė ir jūsų rizika. Ta rizika yra didžiausia, jei autoimunine liga serga jūsų artimiausi šeimos nariai - tėvai ar broliai/seserys.Tačiau, genetika nėra viskas. Ji nenulemia jūsų likimo. Dvynių studijos rodo, jog autoimuniškumas yra tik 25% įgimtas. O tai reiškia, jog aplinka nulemia likusius 75%. Taigi, net jei jums nepasisekė ir paveldėjote polinkį autoimunimėms ligoms, jūsų aplinka ir gyvenimo būdas apspręs ar tas polinkis išsireikš.
Aš asmeniškai žinau, jog ligą paveldėjau iš savo mamos. Ji taip pat kenčia nuo autoimuniškumo ir skydliaukės sutrikimų, polinkį kuriems ko gero paveldėjo iš savo tėvų. Tai nereiškia, kad dabar turiu nuleisti rankas ir dar sielotis, jog ir mano vaikai yra pasmerkti (Kaip kad neseniai buvo bandoma mus visas pagąsdinti su BRCA1 ir BRCA genais, sukeliančiais krūtų vėžį, ir skatinama šalinti krūtis. Prisimenat Angelinos Jolie istoriją?). Džiugi naujiena yra tai, jog sparčiai besivystantis epigenetikos mokslas, kuris tiria genų išsireiškimą, parodė, jog veikiant skirtingiems faktoriams genai gali būti įjungiami ir išjungiami, taip keičiant jų išsireiškimą. Taigi genetika nėra mūsų lemtis. Taip, mes turim polinkį tam tikroms ligoms, tačiau ar šis polinkis išsireikš autoimunine liga priklausys nuo mūsų asmeninių aplinkybių.
Kaip parodyta schemoje apačioje, genų išsireiškimą nulemia tam tikrų išorinių ir vidinių sąlygų kompleksas (schema pagal https://www.sott.net/article/259355-Gluten-and-the-autoimmune-disease-spectrum ir Amy Myers):
Aplinkos veiksniai
Paprastai literatūroje minimi šie faktoriai, kurie 'įjungia' genetinį polinkį autoimuniškumui išsireikšti:
1. Žarnyno pralaidumas. Anot funkcinės medicinos ekspertų, tai yra būtina sąlyga autoimuniškumui išsivystyti. Teorija yra tokia, jog maždaug 80% mūsų imuninės sistemos 'gyvena' žarnyne, t.y. plonojoje žarnoje. Tad logiška, jog žarnyno sutrikimai lemia imuninės sistemos sutrikimus, kurie atveda ir prie autoimuniškumo. Kaip tai veikia? Paprastai paaiškinus tai vyksta taip: netinkama dieta, toksinai ir stresas sukelia žarnyno uždegimą, kuris suardo plonosios žarnos sieneles, jos pasidaro pralaidžios. Esant žarnyno pralaidumui, nepilnai suvirškintas maistas patenka į kraują. Kadangi taip neturėtų būti, imuninė sistema sukyla prieš šiuos 'įsilaužėlius', sukurdama antikūnius jiems sunaikinti. Jei šis procesas vyksta nuolat, galiausiai imuninė sistema išsibalansuoja ir atsiranda jau minėtos kryžminės antikūnių reakcijos, t.y. jie ima naikinti ne tik organizmui kenksmingus darinius, bet ir sveikas ląsteles bei audinius. Prasideda organizmo autoimuniškumas.
Taigi, norėdami turėti sveiką imuninę sistemą, turime turėti sveiką žarnyną!
2. Toksinai (pvz., metalai, pelėsiai, vaistai, chemikalai, plastikai, ir pan.). Deja, šiuolaikiniame pasaulyje mes nuolat gyvename toksinų jūroje. Jie yra visur - vandenyje, maiste, ore. Mūsų drabužiai, baldai, kilimai, čiužiniai, patalynė yra prisotinti toksinų. Mus nuolat veikia elektromagnetinis smogas. O dar kiek chemijos kasdien užtepame ant savo kūno ar gauname su vandeniu maudydamiesi duše (Airijoje ypač didelis kiekis fluoro vandenyje, o jis ypač kenkia skydliaukei). O jei valgome chemiškai apdorotą maistą, vartojame vaistus arba skiepijamės... Kokį toksinų kokteilį gauname tada? (Gal dėl to tėvams, turintiems autoimuninį susirgmą rekomenduojama labai labai gerai pagalvoti prieš skiepijant savo vaikus?)
Nepaisant mūsų organizmo natūralaus gebėjimo išsivalyti, nuolatinis krūvis sukelia stresą ne tik valymosi organams, bet ir imuninei sistemai, kuri vis bando mus apsaugoti nuo kenksmingų darinių.
3. Infekcijos (pvz., kandida, parazitai, bakterijos, pvz. H-pylori, virusai, pvz. Epstein-Barr, herpes, ir kt.). Parazitų, kandidos ar patogeninių bakterijų sukeltas žarnyno floros disbalansas prisideda prie plonosios žarnos pralaidumo, o nuolatinės infekcijos pastoviai vargina imuninę sistemą.
4. Alergija ar netolerancija tam tikriems maisto produktams. Čia jau kiekvienas mes esam individualus. Tačiau dauguma mokslininkų ir funkcinės medicinos specialistų sutinka, jog gliuteno netoleravimas yra ypač susijęs su autoimuniniais susirgimais. Tai aiškinama tuo, kad gliutenas šiais laikais yra visur, ne tik duonoje ir miltiniuose produktuose. Jo dedama ir į daugelį kitų termiškai apdorotų produktų. Be to, gliutenas pakito per pastaruosius 50 ar daugiau metų. Dėl įvairių mokslinių 'žaidimų' su genų modifikavimu ir pakitusios aplinkos, šiandienos gliutenas nebe toks, koks buvo mūsų protėvių laikais. O mūsų organizmas taip greitai nesiadaptuoja prie pokyčių, tad 'modernusis' gliutenas nėra gerai virškinamas ir yra viena iš žarnyno uždegimiškumo bei pralaidumo priežasčių.
5. Vitaminų ir mikroelementų trūkumas. Šis faktorius yra susijęs su vitaminų ir mikroelementų trūkumu 'modernioje' dietoje, o taip pat ir su žarnyno disbalansu bei organizmo nesugebėjimu įsisavinti vitaminų bei mikroelementų iš maisto. Vitamino D trūkumas ypač siejamas su autoimuniškumu. Omega 3 ir 6 rūgščių disbalansas siejamas su organizmo uždegimiškumu. O seleno trūkumas - su skydliaukės susirgimais.
6. Stresas - fizinis (liga, nemiga, intensyvus sportas) ar emocinis. Stresas gali būti stiprus ir netikėtas (trauma) arba chroniškas/nuolatinis. Bet koks stresas veikia imuninę sistemą - ją aktyvuoja arba laikinai susilpnina. Tai yra sveika ir naudinga organizmo reakcija. Tačiau esant nuolatiniam stresui, imuninė sistema yra arba per daug aktyvuojama (autoimuniškumas) arba per daug nuslopinama (neatsparumas ligoms).
Čia tik trumpa veiksnių, 'įjungiančių' autoimuniškumą, apžvalga. Apie kiekvieną iš jų rašomos knygos. Visi šie vidiniai ir išoriniai veiksniai yra susiję ir veikia kompleksiškai. Jų chroniškumas ir perteklius nustumia imuninę sistemą į disbalansą.
Vietoj pabaigos...
Vėlgi žvelgiu atgal į savo istoriją... Mano liga prasidėjo po pirmosios dukros gimimo. Gimdymas buvo labai sunkus. Jo metu gavau labai daug vaistų - nuskausminančių, atpalaidauojančių, taip pat net kelias dozes antibiotikų dėl nėštumo metu nustatytos StrepB infekcijos. Taigi organizmas ne tik išgyveno didelį stresą, bet dar gavo ir didelį kiekį toksinų. O dar mažoji pirmom dienom susirgo (irgi ko gero dėl streso ir toksinų), o pasveikusi buvo labai nerami dėl pilvuko skausmų (žarnyno sutrikimų pradžia?). Aš jaučiausi sutrikusi, nerami, vieniša, be reikiamos paramos, o netrukus ir apimta pogimdyvinės depresijos. Štai tau ir visa puokštė faktorių, kurie 'įjungė' mano 'miegantį' autoimuniškumo geną ir pradėjo ligos procesą.
Tačiau mano istorija nėra išskirtinė. Moterys dažnai suserga Hašimoto tiroiditu būtent po gimdymo. Ir ką jos tada išgirsta iš gydytojų? Greičiausiai kažką panašaus: "Na, atleiskit, bet jūsų hormonai išsibalansavo. Prašom vaistus skydliaukės funkcijai palaikyti. Juos vartosite visą likusį gyvenimą, nes jūsų liga nepagydoma. Antikūnių tyrimo daugiau daryti neverta. Jie niekur nebedings. Apsilankykite pas mane kas pusmetį, kad pasižiūrėtumėme kaip sekasi ir jei reikia pakoreguotume vaistų dozę." Niekas neklausia - kas iš tikrųjų atsitiko ir ką galima padaryti dar nepradėjus vartoti vaistų. O juk dažnai tai ir yra tas momentas, kai pasveikimo galimybė yra didžiausia. Pats epigenetikos mokslas mums sako, kad jei esant tam tikroms sąlygoms genai gali būti 'įjungiami', vadinasi yra galimybė, kad pašalinus tas sąlygas ar sukūrus naujas, geresnes, jie gali būti ir 'išjungiami'. Tai yra mūsų viltis, apie kurią pakalbėsime sekantį kartą.
Literatūra:
Healing Hashimoto's Summit, 2016.
MedlinePlus, Internete: https://www.nlm.nih.gov/medlineplus/autoimmunediseases.html
Myers, Amy. (2015). The Autoimmune Solution: Prevent and Reverse the Full Spectrum of Inflammatory Symptoms and Diseases.
Zimmermann, Anke. Homeopathy and Epigenetics. Internete: http://www.drzimmermann.org/homeopathy-and-epigenetics
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą